Kuo tikime
admin Balandžio 14th, 2010
TIKĖJIMO PAGRINDAI
Mes tikime:
- į Vieną Dievą, kuris egzistuoja trijuose asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Jėzus Kristus ir Dievas – Šventoji Dvasia. Visi trys asmenys yra Dievas ir turi savyje Dievo esmę, savybes ir tobulumą. (Jono ev. 15,26; 2Korintiečiams 13,13-14; Mato ev. 28,19; 1Petro 1,2; Jono 1,1-3,14,18; Apaštalų darbai 5,3-4; Mato ev. 3,16-17; 1Korintiečiams 3,16; Jono 6,27);
- į Dievą Tėvą – tobulą tiesą ir tobulą meilę, visaapimantį ir visagalintį. Jam svarbūs žmonių reikalai. Jis girdi ir atsako į maldas, gelbsti nuo nuodėmės ir mirties tuos, kurie ateina pas Jį per Jėzų Kristų. (Psalmė 145,17; 1Jono 1,5; 1Jono 4,8-10,16; Žydams 4,13; Apreiškimo 1,8; 1Jono 1,9; Mato ev. 6,6; Mato ev. 6,31-32; Jono 3,16-18; Titui 3,4-6);
- į Jėzų Kristų, amžinąjį Dievo Sūnų, tikrąjį Dievą ir tikrąjį žmogų, pradėtą iš Šventosios Dvasios ir gimusį iš mergelės Marijos. (Žydams 7,22-29; Apreiškimo 22,12-13,20; Kolosiečiams 2,9; Filipiečiams 2,6-8; Jono ev. 5,20; Mato ev. 1,18-24; 1Timotiejui 2,5);
- į Šventąją Dvasią, kaip trečiąjį Dieviškosios Trejybės asmenį, kuri liudija apie Dievo žodžio tikrumą, parodo pasauliui nuodėmę, apreiškia dvasines tiesas, prikelia naujam gyvenimui nusidėjusį žmogų, vadovauja dvasiniam pažinimui kiekvieno, kuris tiki Dievą, liudija, kad mes Dievo vaikai, atveda į tiesos ir tikrąjį kelią įvairiose gyvenimo aplinkybėse ir padeda jose orientuotis.
(Jono ev. 16,7-15; Romiečiams 8,14-16,26-27; Titui 3,5; Apaštalų darbai 5,3-4; 1Korintiečiams 2,14-16);
- kad Dieviškasis apreiškimas paskelbtas per pranašus, Jėzų Kristų ir vėliau per apaštalus, yra neklystantis, absoliutus ir užbaigtas. Jis išdėstytas Šventajame Rašte. Šventąjį Raštą sudaro 66 Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygos. Visas Šventas Raštas yra Dievo įkvėptas (2 Timotiejui 3,16) ir buvo paskelbtas ne žmogiškosios išminties žodžiais (1 Korintiečiams 2,13). Jį skelbė Dievo įkvėpti šventi žmonės, vedami Šventosios Dvasios (2Petro 1,21; 1Petro 1,10-12; Jono ev. 7,15-17; 1 Korintiečiams 2,10; Jono ev. 14,26; Galatiečiams 1,11-12,15-16);
- kad visa, kas regima ir neregima, buvo Dievo tobulai sutverta. Nuodėmė atėjo per šėtono ir jo angelų nuopolį ir dabar yra veikianti blogio jėga. Jis amžių pabaigoje, kartu su nupuolusiais angelais bus įmestas į “ugnies ežerą” – pragarą (1Petro 1; Kolosiečiams 1,16; Ezechielio 28,14-19; Efeziečiams 2,1-3; 1Petro 5,8; 2 Korintiečiams 4,4; Apreiškimo 20,10; Mato ev. 25,41; Izajo 14,12-15);
- kad žmogus, sutvertas pagal Dievo atvaizdą ir paveikslą, sugundytas šėtono, nusidėjo, prarado asmeninį ryšį (bendravimą su Dievu) ir dvasiškai mirė. Visa žmonija neša savyje šią sugadintą prigimtį, vedančią į nuopuolį (Pradžios 1,26-27; Pradžios 2,7; Pradžios 3,1-7,15-24; Romiečiams 3,9-18; Romiečiams 7,14-20);
- kad Dievas myli nupuolusį žmogų, sudaro laisvo pasirinkimo galimybę ir siūlo sielos išgelbėjimą bei ryšio su Juo atstatymą per tikėjimą į išgelbstinčią Jėzaus Kristaus auką (Jono ev. 3,16-21; Romiečiams 2,4; Jono ev. 12,46-47; Jono 17,20-21; 1 Kor 1,9);
- kad Jėzus Kristus mirė, kaip sako Raštai, už mūsų nuodėmes (1Korintiečiams 15,3- 4), teisus už neteisiuosius. Dėka Jėzaus Kristaus pralieto kraujo kaina ir mirtimi ant kryžiaus, nusidėjęs žmogus yra skelbiamas atpirktu, apvalytu, išteisintu ir sutaikytu su Dievu (1 Petro 1,18-19; 1 Petro 2,24-25; Apreiškimo 1,5; 1 Korintiečiams 1,30; Romiečiams 4,25; Romiečiams 5,11; 2 Korintiečiams 5,18);
- kad Dievas skelbia išgelbėjimą Jėzuje Kristuje per malonę, kaip Dievo dovaną, kurios niekas negali užsitarnauti gerais darbais, ar įgyti vykdant religinius ritualus ir apeigas. Dievo dovana yra tobula ir išbaigta. Nuo pat dvasinio gyvenimo pradžios žmogus gauna ir Šventosios Dvasios dovaną (Romiečiams 3,24; Efeziečiams 2,8-10; Galatams 2,16; 3,11; Jokūbo 1,17; Efeziečiams 1,13; Jono 3,5-7);
- kad atgimimas iš aukšto yra naujas dvasinis gyvenimas, prasidedantis įtikėjus Jėzų Kristų, kaip asmeninį Išgelbėtoją. Dėka tikėjimo, žmogus tampa nauju kūriniu ir gyvena Dievui paskirtą gyvenimą (1 Petro 1,3; Galatams 2,20; Titui 3,5; 2 Korintiečiams 5,17-18; Romiečiams 8,9);
- kad dvasiškai atgimęs žmogus turi vidinį liudijimą (įsitikinimą), kad jis paveldės amžinąjį gyvenimą. Tikrumas išgelbėjimu – pagrįstas Dievo – Šventosios Dvasios apreiškimu. Jis patvirtina, kad žmogus yra atnaujinęs ryšį su Dievu (Romiečiams 8,15-16; Romiečiams 8,15-16; Galatams 4,6; Žydams 10,15; 1Jono 5,10-12);
- į Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų. Jėzus Kristus prikeltas Dievo jėga, paimtas į dangų ir yra Dievo Tėvo dešinėje. Jis yra vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, Vyriausias kunigas ir užtarėjas kiekvienam, kuris su tikėjimu kreipiasi į jį (Mato ev. 28,6; Luko ev. 24,34; Romiečiams 6,4; Apaštalų darbai 1,9-11; Apaštalų darbai 2,32-33; Apaštalų darbai 7,55-56; Efeziečiams 1,20; Kolosiečiams 3,1; 1 Timotiejui 2,5; Žydams 4,14-15; 26-27; 8,1; 1 Jono 2,1; Žydams 12,24);
- kad Bažnyčia yra sudaryta iš tikinčiųjų į Viešpatį Jėzų Kristų, kaip asmeninį Išgelbėtoją bei Dievo pakviestųjų į Savo Sūnaus karalystę (Kolosiečiams l,13). Bažnyčia yra Kristaus kūnas ir Jo sužadėtinė, kur kiekvienas tikintysis yra Šventąja Dvasia pakrikštytas (sujungtas, panardintas) į Kristaus kūną (1Korintiečiams 12,13). Krikštas Šventąja Dvasia yra Šventosios Dvasios veiksmas, įvykstantis vieną kartą, įtikėjimo metu (1 Korintiečiams 1,2; Efeziečiams 2,19-22; Romiečiams 12,5; Efeziečiams 4,12; 2 Korintiečiams 11,2; Apreiškimo 21,2; 1Korintiečiams 12,13; Galatams 3,27-28);
- kad tikintieji į Viešpatį Jėzų Kristų kviečiami mylėti Dievą ir gyventi pagal Jo žodį, bei mylėti savo artimą, kaip patį save (Jono ev. 14,3; Mato ev. 24,30-31; Filipiečiams 3,20; Apreiškimo 19,11-16; Luko 21,27);
- į visų išgelbėtųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą danguje su Dievu, į Dievo teismą ir nuteistųjų amžinąją pražūtį, kančią ir atskyrimą nuo Dievo. (1 Tesalonikiečiams 4,15-17; 1Korintiečiams 15,51-57; 2Korintiečiams 5,1-2; 1Timotiejui 1,15-16; 2Timotiejui 2,10-13; 1Korintiečiams 3,13; Žydams 9,27; Apreiškimo 20,11-15; Apreiškimo 21,8; Mato ev. 25,41);
- Comments(0)